Kiekvienas kiemas ar sodas turi savo istoriją. Kartais ją pasakoja senas suolelis, kartais pamirštas kampas prie tvoros, o kartais – išlikęs medžio kelmas. Jis gali būti ir sentimentų šaltinis, ir praktinė kliūtis. Tad kaip priimti sprendimą – palikti ar pašalinti? Ir ką tas sprendimas sako apie mus?
Prisiminimai, kurie slepiasi po šaknimis
Kai medis nukertamas, atrodo, kad jo istorija baigta. Bet ne visada. Dažnai lieka kelmas – nebylus liudininkas to, kas buvo. Miestuose ir kaimuose jie stūkso kaip nedideli paminklai, primenantys vaikystės sūpynes, senelio pjūklą ar vasaros pavėsį. Žmonės dažnai nenori jų šalinti ne dėl pinigų, o dėl sentimentų.
Vis dėlto šie sentimentai kartais kainuoja praktiškai. Ir ne tik erdvės ar estetikos prasme. Likę kelmai trukdo statyboms, veja negali augti tolygiai, o šaknys gadina grindinius ir pamatus. Tada neišvengiamai atsiranda klausimas – ar nevertėtų jų pašalinti?
Kas iš tikrųjų slypi po paviršiumi?
Kelmų naikinimas nėra tik techninis darbas. Jis reikalauja sprendimo – atsisveikinti su tuo, kas pažįstama, kad atsirastų vietos naujam. Kai kurie renkasi paprasčiausią būdą – pjauti medį ir palikti kelmą pūti. Tačiau natūralus irimas gali trukti dešimtmečius, o tuo laikotarpiu kelmas tampa vabzdžių, ypač kinivarpų, prieglobsčiu. Blogiausiu atveju – ligų židiniu kitiems medžiams.
Modernus požiūris į aplinkos tvarkymą siūlo kitus sprendimus. Yra galimybė šaknis išfrezuoti, ištraukti arba net sunaikinti cheminiu būdu. Tačiau kiekvienas iš jų turi savo kainą – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Kiek kainuoja atsikratyti praeities?
Natūraliai iškyla klausimas: kiek kainuoja toks „atsikratymas“? Tiesa ta, kad kelmų naikinimo kaina priklauso nuo daugelio veiksnių – kelmo dydžio, vietos, šaknų išsiplėtimo, netgi priėjimo galimybių. Tai nėra vienoda suma visiems. Nėra ir universalaus atsakymo, kiek verta „ištrinti“ gamtos ženklus nuo savo kiemo.
Bet šiandien, kai kiekvienas kvadratinis metras kieme turi savo paskirtį – ar tai būtų šiltnamis, ar terasa – vis daugiau žmonių renkasi tą sprendimą priimti. Jie įvertina ne tik tai, kas matoma dabar, bet ir tai, ką galima būtų padaryti ateityje. Tuomet kelmų naikinimas tampa ne tik paslauga, bet ir pokytis gyvenime – simbolinis, bet svarbus.
Žmogus prieš gamtą ar kartu su ja?
Vienas iš įdomiausių dalykų šiame procese – tai nuolatinė įtampa tarp to, ką norime išsaugoti, ir to, ką norime sukurti. Yra žmonių, kurie pasisako už tai, kad kiekvienas medis – net ir jo liekana – turi teisę būti. Kiti mano, kad miestas, kiemas ar sodas turi vystytis, o vystymasis neišvengiamai reikalauja pokyčių.
Visgi galbūt verta kelmus žiūrėti ne kaip į priešą, kurį reikia pašalinti, o kaip į dalį proceso. Kiekvienas jų yra atspirties taškas – arba naujam sodinimui, arba naujam dizainui. Todėl ir sprendimas juos naikinti turėtų būti sąmoningas – ne automatinis, o pasvertas.
Ką pasako mūsų kiemai apie mus pačius?
Įdomu, kaip dažnai žmogaus pasirinkimai kieme atspindi jo vidinę būseną. Tvarkingas, be kelmų, be nereikalingų krūmų – dažnai tai simbolizuoja norą kontroliuoti. O kiemas, kuriame palikti gamtos ženklai – tai tarsi atvirumas procesui, leidimas gamtai būti kartu.
Tai nėra vertinimas, tai – pastebėjimas. Kai kurie žmonės visą gyvenimą siekia sterilios aplinkos, kurioje nėra nieko netikėto. Kiti – palieka vietos laukiniams krūmams, seniems kelmams ar samanotiems akmenims. Ir tai pasako apie mus daugiau nei drabužiai ar automobiliai.
Kai pašalini kelmą, atsiranda ne tik tuštuma
Pašalinti kelmą – tai tarsi užbaigti vieną etapą. Bet ši tuštuma, jei tik leidžiame, gali būti pradžia naujam planui. Galbūt terasa. Gal takelis. Gal net dar vienas medis, pasodintas su sąmoningu pasirinkimu ir nauju santykiu.
Įdomu, kad žmonės dažnai neįvertina, kiek kūrybos gali slypėti paprastame žemės lopinėlyje. Kai kuriems kelmo pašalinimas yra tik darbas, o kitiems – galimybė iš naujo sukurti vietą, kuri būtų ne tik graži, bet ir prasminga. Ir tai, ko gero, yra didžiausia nauda – ne tik techninė, bet ir emocinė.
Kartais užtenka vieno sprendimo, kad pasikeistų viskas
Galiausiai – kalba eina ne apie medį, ne apie kelmą, net ne apie kiemą. Kalba eina apie žmogų ir jo santykį su tuo, kas jį supa. Apie sprendimus, kurie atrodo paprasti, bet keičia kasdienybę. Apie pasirinkimus, kurie formuoja ne tik aplinką, bet ir mus pačius.
Kartais būtent tokie momentai – kai sprendžiame, ar pašalinti seną kelmą – tampa tiltu tarp to, kas buvo, ir to, kas dar tik bus. Ir jei pažvelgtume į šiuos sprendimus ne kaip į rutiną, bet kaip į galimybę – galbūt pamatytume, kiek daug jie reiškia.