Press "Enter" to skip to content

Organinės ir mineralinės trąšos kaip jas subalansuoti siekiant ilgalaikio derlingumo

Lietuvoje vyraujantis vidutinių platumų klimatas ir skirtingi dirvožemio tipai lemia, kad ūkininkams tenka nuolat ieškoti efektyviausių tręšimo sprendimų. Augalininkystės sektoriuje vis labiau akcentuojama tvarumo svarba – dirvožemio derlingumas turi būti palaikomas ne tik šiandienai, bet ir ateities kartoms. Dirvožemio gerinimas tampa vienu iš pagrindinių ūkininkavimo tikslų, todėl vis dažniau pasirenkamas organinių ir mineralinių trąšų derinimas.

Prekyba trąšomis siūlo platų mineralinių produktų asortimentą, tačiau ūkininkai vis dažniau derina juos su natūraliais sprendimais. Organinės trąšos, tokios kaip mėšlas, kompostas ar žalioji trąša, ne tik aprūpina augalus maistinėmis medžiagomis, bet ir didina humuso kiekį, padeda išlaikyti drėgmę bei gerina dirvožemio struktūrą. Tuo tarpu mineralinės trąšos suteikia greitai pasisavinamus elementus, reikalingus intensyviam augalų augimui.

Organinių trąšų vaidmuo dirvožemio biologijoje

Pastaraisiais metais pastebima, kad Lietuvos ūkininkai vis dažniau renkasi organines trąšas ne tik ekologiškuose ūkiuose, bet ir tradicinėje žemdirbystėje. Tai lemia ne tik aplinkosaugos reikalavimai, bet ir praktinė nauda – natūralios trąšos pagerina dirvožemio fizines savybes, skatina mikroorganizmų veiklą ir padidina humuso kiekį.

Vilniaus universiteto mokslininkai yra atlikę tyrimus, rodančius, kad sistemingai naudojant mėšlą ir kompostą, galima padidinti dirvožemio derlingumą iki 20 proc. per penkerius metus. Toks efektas atsiranda dėl didesnio mikrobiologinio aktyvumo ir geresnės maistinių medžiagų cirkuliacijos.

„Organinių trąšų naudojimas ypač svarbus lengviems smėlingiems dirvožemiams, nes jie greitai praranda maistines medžiagas. Mėšlo ir komposto įterpimas padeda išlaikyti drėgmę bei sumažina išplovimo riziką. Kartu su tinkamomis mineralinėmis trąšomis tai sukuria subalansuotą maistinių medžiagų ciklą,“ – teigia agronomas Dainius Juknevičius.

Mineralinių trąšų efektyvumas ir rizikos

Nors mineralinės trąšos yra nepakeičiamos didelio našumo ūkiuose, jų naudojimas turi būti gerai apskaičiuotas. Per didelis azoto ar fosforo kiekis gali lemti maistinių medžiagų išplovimą į gruntinius vandenis, o tai ne tik mažina trąšų efektyvumą, bet ir kelia aplinkosauginių problemų. Be to, ilgalaikis vien tik mineralinių trąšų naudojimas gali mažinti humuso kiekį, skatinti dirvožemio rūgštėjimą ir sumažinti mikroorganizmų įvairovę.

Tam, kad būtų išvengta neigiamo poveikio, rekomenduojama mineralines trąšas derinti su organinėmis. Pavyzdžiui, jei pavasarį laukai tręšiami mineralinėmis azoto trąšomis, rudenį verta įterpti mėšlą ar kompostą, kad būtų atkurtas humuso balansas. Tokia praktika leidžia ne tik užtikrinti stabilų derlių, bet ir palaikyti gerą dirvožemio būklę.

Praktinis organinių ir mineralinių trąšų derinimas

Lietuvoje vyrauja skirtingi dirvožemio tipai, todėl universalus tręšimo metodas netinka visiems regionams. Molingi dirvožemiai geriau išlaiko maistines medžiagas, todėl jiems gali užtekti mažesnių mineralinių trąšų normų, papildant jas organinėmis medžiagomis. Smėlinguose dirvožemiuose, kur maistinės medžiagos greitai išplaunamos, būtina dažniau taikyti frakcinį tręšimą – pavyzdžiui, azotinės trąšos turėtų būti naudojamos mažesnėmis dozėmis, bet dažniau.

Tyrimai rodo, kad optimalus derinys gali būti toks:

  • Rudenį – mėšlas ar kompostas, siekiant praturtinti dirvožemį organinėmis medžiagomis ir humusu.
  • Pavasarį – mineralinės trąšos, kurios suteikia greitą efektą ir leidžia augalams sparčiai augti.
  • Vasarą – papildomas mikroelementų tiekimas per lapų tręšimą, jei pastebimi trūkumai.

Ši strategija leidžia ne tik užtikrinti gerą augalų augimą, bet ir išlaikyti subalansuotą maistinių medžiagų pasiskirstymą.

Ilgalaikė tendencija – subalansuotas tręšimas

Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos ūkininkų supranta, kad vien tik intensyvus mineralinių trąšų naudojimas nėra ilgalaikis sprendimas. Europos Sąjungos parama ekologiniams ūkiams ir tvarios žemdirbystės skatinimas rodo, kad organinių trąšų vaidmuo žemės ūkyje tik didės. Didžiausi ūkiai jau investuoja į kompostavimo sistemas, mėšlo perdirbimą ir žaliosios trąšos auginimą, siekdami sumažinti priklausomybę nuo cheminių produktų.

Ši tendencija atspindi bendrą požiūrį į tvarų ūkininkavimą – trąšų naudojimas turi būti ne tik ekonomiškai naudingas, bet ir tausojantis gamtą. Derinant organines ir mineralines trąšas, galima ne tik padidinti augalų produktyvumą, bet ir išlaikyti dirvožemio gyvybingumą ilgalaikėje perspektyvoje.