Ji stovėjo tuščiame kambaryje ir žvelgė į baltas, tarsi ištrintas sienas. Vis dar buvo sunku priprasti prie tylos. Anksčiau čia aidėdavo juokas, pykčio riksmai, susitaikymų ašaros. Dabar liko vien tuštuma, kurioje, rodos, vis dar tvyrojo neištarti žodžiai. Kartais išsiskyrimas nėra staigus – jis kaip paveikslas, dailininko ilgai tapomas nepastebimais potėpiais, vieną dieną suvokiančio, kad piešinys jau baigtas.
Ji net nežinojo, kas buvo sunkiausia – ar pats išėjimas, ar tuštuma, kuri liko po jo. Norėjosi viską užpildyti kažkuo nauju. Baldai stovėjo savo vietose, lentynose buvo knygos, bet erdvė vis tiek atrodė svetima. Paveikslai – mintis atėjo netikėtai. Galbūt jie galėtų grąžinti šilumą į šiuos namus?
Jau kitą dieną ji naršė po tavopaveikslai.lt – svetainę, kurioje kiekvienas paveikslas atrodė ne tik gražus, bet ir turintis savo istoriją. Akys užkliuvo už vieno kūrinio – ryškus, šiek tiek chaotiškas, tačiau kartu subtilus. Tarsi tikras gyvenimas – nesuvaldoma emocijų banga, besiliečianti su harmonijos siekiu. Jis priminė tai, ką norėjo prisiminti – ne tik praradimą, bet ir buvusius gražius momentus, tuos, kurie nuspalvino patirtį ir leido augti. Paveikslas tiesiog hipnotizavo ir ji užsisakė jį beveik instinktyviai.
Siuntinį pristatė po kelių dienų. Kai ji atidarė duris, atnešęs kurjeris šyptelėjo.
– Gražus pasirinkimas, – tarė jis, akimirkai užmesdamas akį į atidengtą drobę. – Tai vienas iš mano mėgstamiausių.
Ji nustebo. Nedaug kas dalinosi savo mintimis apie meną.
– O jūs domitės paveikslais? – paklausė.
– Taip. Tiesą sakant, ir pats kuriu, kai turiu laiko, – jis trumpam patylėjo, tarsi svarstydamas, ar verta tęsti. – Meno pasaulis keistas, ar ne? Kartais paveikslai atsiduria būtent ten, kur ir turėtų būti.
Ji linktelėjo.
– Man atrodo, kad šitas paveikslas mane rado pirmas.
Jis nusišypsojo.
– Taip dažnai būna.
Moteris pastebėjo, kad kurjeris pažvelgė į tuščias sienas.
– Jūs tik pradėjote rinkti paveikslus?
– Taip. Šitie namai… – ji trumpam susimąstė. – Jiems reikia naujų spalvų.
– Tada pradėjote nuo ten, kur reikia, – jis pirštu lengvai bakstelėjo į paveikslą. – Kokybiški paveikslai ant drobės iš tiesų gali keisti erdvę. Kartais jie net suveda panašiai jaučiančius žmones.
Ji nežinojo, ką atsakyti. Tačiau pajuto, kad žodžiai galbūt ir nereikalingi.
Tą vakarą ji pirmą kartą po ilgo laiko jautėsi ramiai. Naujasis paveikslas jau kabėjo ant sienos, įnešdamas šilumos ir spalvų į buvusią tuštumą. Kuo ilgiau žvelgė į jį, tuo daugiau paslėptų potėpių atrado, tuo giliau jautė, kaip kažkas viduje juda, bunda, atsipalaiduoja ir lyg pasiruošęs skristi paukštis, nori ištrūkti į laisvę. Paveikslas ant drobės tarytum palietė kažką viduje, iki šiol užspaustą, skaudantį ir bijantį bet kokių prisilietimų. Ir nors ji dar nesuprato, ką tiksliai pakeis šis naujas etapas, ar gali paveikslas tapti postūmio impulsu, ji juto ir žinojo viena – viskas prasideda nuo mažų žingsnių ir smulkių detalių.
Miesto šurmuliui nurimus, jau gulėdama savo lovoje, prisiminė ir kurjerio žodžius „Mano mėgstamiausias“, galvodama, kad gal kartais siuntos, o šiuo atveju pas ją atkeliavęs paveikslas ir jį atnešęs žmogus bando pasakyti kažką daugiau. Kartais tie maži dalykai gali pakeisti visą gyvenimą.