Laidotuvės trunka vieną dieną. Gedulas – mėnesius ar metus.
Apie laidotuves kalbama daug: ką daryti, kur kreiptis, kiek kainuoja. Bet kas nutinka po to, kai paskutinis svečias išeina, kai namas prityla, kai gyvenimas turėtų „grįžti į normalias vėžes” – apie tai kalbama mažiau.
O būtent tada prasideda sunkiausia dalis.
Pirmosios dienos po laidotuvių
Laidotuvių organizavimas paradoksaliai padeda. Yra ką veikti, yra struktūra, yra žmonės aplink. Protas užsiėmęs praktiniais dalykais.
Kai viskas baigiasi – ateina tyla.
Pirmosios dienos po laidotuvių dažnai sunkiausios. Adrenalinas nuslūgsta, išsekimas pasireiškia, realybė prasismelkia.
Ką daryti:
Neskubėkite „grįžti į normalų gyvenimą”. Jei galite – pasiimkite laisvų dienų. Lietuvoje pagal įstatymą priklauso 3 darbo dienos dėl artimo šeimos nario mirties, bet to dažnai neužtenka.
Priimkite pagalbą. Kai žmonės sako „jei ko reikės – paskambink” – skambinkite. Leiskite atnešti maisto, padėti su buities darbais, tiesiog pabūti kartu.
Nesistenkite būti stiprūs. Gedulas – ne silpnybė. Verkti, pykti, jaustis prarastam – normalu.
Praktiniai reikalai, kurie nelaukia
Deja, biurokratija negedulauja. Kai kuriuos dalykus reikia sutvarkyti per tam tikrą laiką.
Paveldėjimo procedūra. Per 3 mėnesius reikia kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Jei pavėluosite – procedūra sudėtingėja.
Velionio sąskaitos ir sutartys. Banko sąskaitos, telefonų sutartys, komunaliniai mokesčiai, draudimai – visa tai reikia perrašyti arba nutraukti.
Pensijos, pašalpos. Jei velionis gavo pensiją – apie mirtį reikia pranešti Sodrai. Gali priklausyti laidojimo pašalpa (šiuo metu apie 400 EUR).
Automobilis, nekilnojamasis turtas. Perregistravimas reikalauja paveldėjimo dokumentų.
Visa tai skamba šaltai ir biurokratiškai – ir taip yra. Bet kuo anksčiau sutvarkysite, tuo mažiau streso vėliau.
Patarimas: jei velionis buvo pagrindinis šeimos finansų tvarkytojas – pirmas žingsnis surasti visus dokumentus, sutartis, slaptažodžius. Tai gali užtrukti.
Velionio daiktai
Vienas skaudžiausių klausimų – ką daryti su velionio daiktais.
Nėra teisingo laiko. Kai kurie žmonės iškart nori viską sutvarkyti – tai padeda judėti toliau. Kiti metų metus negali prisiliesti prie spintos – ir tai irgi normalu.
Keletas minčių:
Neskubėkite, bet ir neatidėliokite amžinai. Daiktai nepadės prisiminti žmogų geriau nei prisiminimai. Kartais laikymas visko „kaip buvo” trukdo gedėti.
Pasilikite tai, kas prasminga. Viena mėgstama velionio daiktų – laikrodį, knygą, skarą – galite pasilikti kaip prisiminimą. Nereikia saugoti visko.
Atiduokite tam, kam reikia. Drabužiai, baldai, namų apyvokos daiktai gali praversti labdaros organizacijoms arba žmonėms, kuriems reikia.
Įtraukite šeimą. Jei yra daugiau palikuonių – sutarkite kartu, kas ką pasiima. Tai gali būti emociškai sunku, bet išvengiama vėlesnių konfliktų.
Kai miršta netikėtai
Iki šiol kalbėjome apie situaciją, kai mirtis – nors ir skausminga – buvo šiek tiek numatoma. Bet kartais žmogus miršta staiga: avarija, infarktas, nelaimingas atsitikimas.
Netikėta mirtis – kitoks šokas.
Nėra laiko pasiruošti. Nėra laiko atsisveikinti. Nėra laiko išgirsti paskutinius žodžius ar pasakyti savo.
Prie gedulo prisideda papildomi jausmai: kaltė („kodėl nepasakiau…”), pyktis („kodėl jis…”), beprasmybė („kaip taip galėjo nutikti”).
Jei netekote žmogaus netikėtai:
Pyktis – normalu. Galite pykti ant velionio, ant likimo, ant savęs, ant gydytojų. Tai gedulo dalis.
Kaltė – dažna, bet retai pagrįsta. Daugumos dalykų, dėl kurių jaučiamės kalti, negalėjome pakeisti.
Profesionali pagalba – ne silpnybė. Trauminis gedulas gali reikalauti psichologo pagalbos. Nebijokite jos ieškoti.
Vaikų gedulas
Kai šeimoje miršta žmogus, suaugusieji dažnai bando apsaugoti vaikus. Nuveda pas senelius, nepasakoja detalių, neleidžia į laidotuves.
Tai daroma iš meilės, bet ne visada padeda.
Vaikai jaučia, kad kažkas negerai. Jei negauna informacijos – patys susikuria paaiškinimus, dažnai blogesnius nei tikrovė.
Ką rodo tyrimai ir specialistų rekomendacijos:
Kalbėkite tiesiai, bet pagal amžių. Mažiems vaikams – paprastai: „Senelis mirė. Tai reiškia, kad jo kūnas nustojo veikti ir mes jo daugiau nepamatysime, bet galime prisiminti.” Venkite frazių „užmigo” ar „iškeliavo” – tai klaidina.
Leiskite dalyvauti, jei nori. Tyrimai rodo, kad vaikai, dalyvavę laidotuvėse, dažnai geriau susitvarko su gedulu. Bet neverčkite – jei nenori, tai normalu.
Atsakykite į klausimus. Vaikai gali klausti tiesiai, netikėtai, pakartotinai. Atsakinėkite kantriai.
Stebėkite elgesį. Vaikai gali gedėti kitaip nei suaugusieji – ne verkdami, o pykdami, užsisklęsdami, regresijuodami (pvz., pradėdami šlapintis). Tai normalios reakcijos, bet jei trunka ilgai – verta konsultuotis su specialistu.
Pirmosios metinės ir šventės
Gedulas nėra tiesus – jis banguoja. Gali atrodyti, kad jau geriau, ir staiga kažkas suaktyvina skausmą: daina radijuje, gimtadienis, Kalėdos.
Pirmosios šventės be velionio – ypač sunkios.
Keletas minčių:
Nekurkite naujų tradicijų per prievartą. Jei nenorite švęsti taip, kaip visada – nešvęskite. Galite praleisti metus.
Bet nekurkite ir draudimų. Jei norite švęsti – tai nereiškia, kad pamiršote ar nemylite.
Raskite būdą pagerbti. Uždegti žvakę, padėti tuščią vietą prie stalo, papasakoti prisiminimą – tai gali padėti.
Mirties metinės. Kai kurios šeimos jas mini – nuvyksta į kapines, užsako mišias, susirenka kartu. Kitos – ne. Abu variantai normalūs.
Kapų lankymas ir priežiūra
Lietuvoje kapų lankymas – svarbi tradicija. Vėlinės, mirties metinės, šventės – kapinėse dažnai pilna žmonių.
Praktiniai klausimai:
Kada statyti paminklą? Tradiciškai – po metų, kai žemė nusėda. Galima ir anksčiau, bet gali tekti vėliau tvirtinti.
Kapo priežiūra. Jei negalite patys – yra paslaugos, kurios prižiūri kapus (tvarko, sodina gėles, valo paminklą).
Ar būtina lankyti? Ne. Prisiminimui nereikia kapinių. Jei negalite ar nenorite lankyti – tai nereiškia, kad nemylite.
Laidojimo reikmenys ir rūbai vėlesniems poreikiams
Kartais praėjus laikui prireikia dalykų, apie kuriuos nepagalvojote iškart.
Papildomi vainikai ar gėlės mirties metinėms. Nauja nuotrauka paminklui. Žvakės, žibintai kapams.
Ritualinių reikmenų parduotuvės veikia ne tik prieš laidotuves – galite kreiptis ir vėliau, kai prireikia.
Gedulo grupės ir pagalba
Gedėti vieniems – sunku. Kartais net artimi žmonės nesupranta, nes nepatyrė panašaus netekimo.
Yra vietos, kur galima rasti supratimo:
Gedulo grupės. Susitikimai su kitais gedinti žmonėmis. Kartais organizuoja bažnyčios, ligoninių kapelionai, nevyriausybinės organizacijos.
Psichologinė pagalba. Jei gedulas trunka labai ilgai, labai intensyvus, arba trukdo gyventi – profesionali pagalba gali būti būtina. Tai ne silpnybė, o rūpinimasis savimi.
Knygos ir resursai. Yra daug gerų knygų apie gedėjimą (pvz., „Kai išeina artimasis” ir pan.). Kartais kito žmogaus patirtis padeda suprasti savo.
Draugai ir šeima. Net jei nesupranta – buvimas kartu padeda. Nebijokite prašyti.
Kiek laiko gedėti „normalu”
Klausimas, kurį gedintys žmonės dažnai užduoda patys sau – ir kurį kartais užduoda aplinkiniai.
Tiesa: nėra termino.
Stiprus skausmas dažniausiai slūgsta per kelis mėnesius iki metų. Bet tai nereiškia, kad pamiršote – tiesiog išmokstate gyventi su netektimi.
Kai kurie ženklai, kad galbūt reikia pagalbos:
- Po metų gedulas toks pat intensyvus kaip pirmomis savaitėmis
- Negalite grįžti į darbą, palaikyti santykių
- Mintys apie savižudybę ar norą „prisijungti” prie velionio
- Stiprūs kaltės ar beprasmybės jausmai, kurie neslopsta
Tokiais atvejais – prašykite pagalbos. Tai normalus gedulo komplikavimas, ir jam yra pagalba.
Pabaigai
Mirtis – vienintelis dalykas, kuris tikrai nutiks kiekvienam. Bet mes apie ją kalbame mažai, bijome, slepiame.
Ir paskui, kai nutinka – esame nepasiruošę. Ne tik praktiškai, bet ir emociškai.
Šis straipsnis nepadės nustoti gedėti. Niekas nepadės – tik laikas ir leidimas sau išgyventi tai, ką išgyvename.
Bet gal padės žinoti: tai, ką jaučiate – normalu. Kiti tai patyrė. Ir jūs iš to išeisite – kitoks, bet išeisite.